Ropų valdymas
Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe.
Pakruojo dvarą valdė kelios Ropų kartos: Teodoras (1783-1852), Hermanas (1810-1890), Leonas (1860-1940), Julius (1910-1944).
Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.
Rūmai buvo pilni meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras fon Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Dvaro savininkai Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono Leono fon Ropo. 1909 m. dvare veikė alaus darykla ir garinis malūnas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.
Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius fon Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. Julius fon Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma.
Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.
Šiuo metu rekonstruotuose Pakruojo dvaro pastatuose teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, organizuojamos teminės ekskursijos ir pramogos. Pakruojo dvaras dabar yra veikiantis, „gyvas“ architektūrinis paveldas, leidžiantis patirti tikrą XIX a. pab. dvaro gyvenimą ir yra skirtas bendruomenei, svečiams ir turistams iš Lietuvos bei viso pasaulio.
ARCHITEKTŪRA
Pagrindinis dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėninio stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmų vidaus planas anfiladinis, o centre – ovali salė su jonėnų kolonada. Kaip ir daugelis to meto rūmų pastatų Pakruojo dvaras buvo dengtas čerpėmis, šildomas krosnimis ir židiniais.
Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Dvaro statybas pradėjo Vilhelmas fon Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė Teodoras fon Ropas.
Dvaro rūmuose buvo 33 kambariai, o pastato rūsys – tarnų aukštas. Čia veikė virtuvė, tarnų valgomasis, sandėliai. Pirmame aukšte – reprezentaciniai arba gražieji kambariai, skirti svečių priėmimui, pokyliams, pietums ir pan. Antras aukštas buvo poilsio zona arba miegamieji.
Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo ir vandens malūnai, Kruojos užtvanka, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas.
Arkinis tiltas-užtvanka
Tai – gražiausias ir vienintelis toks Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo epochos statinys, primenantis senovės Romos akveduką. Jis, kaip ir anais laikais buvo būdinga seniesiems romėnų tiltams, simbolizuoja Antikos laikų didingumą, iškilmingumą.
Žinoma, kad tiltas statytas XIX a. pab. kaip Kruojos upės užtvankos dalis pagal prancūzų inžinerinės hidrotechnikos mokyklos auklėtinio projektą iš vietinės, Pakruojo krašte kasamos uolienos – dolomito, tiksliau, tašytų jo plokščių. Būtent baronai fon Ropai ir surado Pakruojo „auksą“ – dolomito klodus. Datuojama, kad šis, toks vienintelis Europoje tiltas-užtvanka, pastatytas 1821 metais. Jo ilgis – 33 m, plotis – 4,8 m, o aukštis 5 m. Dabartinio, atstatyto tilto sienos su arkomis šiek tiek paaukštintos, senojo tilto sienos buvo žemesnės.
2001 m. šis unikalus hidotechnikos įrenginys per Kruoją buvo restauruotas.
