Sutikit, meilės jausmas sienų nepažįsta. Jis neskaičiuoja laiko, jam nereikia pinigų.
Jis gimsta nežinia iš kur ir dingsta – kaip gėlė nuvysta, jo magijos žaidimas žmogui paslaptingas ištiesų.
Kas sujaukia mintis? Kas protą temdo? Širdį kas kankina? Kas džiaugsmą gimdo mūsų šiurpuliuos?
Kas žmones du sulipdo ir staiga išskirti vėl mėgina? Kas Kupidono draugas, o gal priešas jo keliuos?
Jei pasiryžote smalsumo tokio vedini patirti viską vėl iš naujo. Jei esat meilės jausmui atviri ir trokštat jo kaip uodas kraujo.
Pakruojo dvaro parkai ir scena į Viljamo Šekspyro sapną kviečia jus užsukti visada.
„Vasarvidžio nakties“ spektaklis sename, mechanikos ir dekoracijų teatre,
Žmogaus jausmus juokais pakaitins, juos užkurs smagia liepsna.
Na, o didingo dvaro parkais jų takais paklaidžioję svaiginsitės gėlių žiedadulkių kerais.
Regėjimus matysite aplink ir su kiekviena minute tikėsite, kad atsidūrėte „Vasarvidžio nakties sapne
Kur akrobatės fėjos skraido, sukasi ore. Kur elfai klounai jums išdaigas krečia kai kada.
Kur plonu meilės lynu taip aukštai aukštai, žmogus atsargai žengia… nenukrisk tiktai.
Čia įspūdžiūdžiais apgirtę krisit pievų pataluos ir pasijusite kaip Viljamas Šekspyras jautės kitados.
Sukursite kiekvienas savo meilės sapną, na o pabudę, kaip, kad žmonės sako norėsite sugrįžti vėl ir vėl.
Na, o Pakruojo dvaro vartai atviri kaip tik todėl.

