Dvaro ansamblis

Pakruojo dvaras yra Lietuvos šiaurinėje dalyje esančiame Pakruojo krašte, garsėjančiame dolomito kasyklomis, giliomis  aludarystės tradicijomis,  didikų ir bajorų virtuvės valgiais bei savitomis istorijomis. Dauguma lietuvių su dvaro apylinkėmis yra pažįstami iš legendinio „svieto lygintojo“ ir „razbaininko“ Tado Blindos legendinių žygių, kilusių būtent šiame krašte.

 

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

 

Pakruojo dvaro sodybos ansamblis stilistiniu požiūriu išsiskiria iš kitų Lietuvos dvarų. Čia stilistinė formų raiška bei harmonija būdinga tiek reprezentacinės, tiek ir ūkinės dalies objektams, apsuptiems ansamblį vienijančio ir akcentus išryškinančio vertingo šimtamečio parko. Pakruojo dvaro sodyba yra ryškios ašinės kompozicijos ansamblis, pastatai sudaro keturias grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę.

 

Dvaro rūmai

 

Įspūdingiausias ir didžiausias Pakruojo dvaro sodybos pastatas – puošnūs dviaukščiai rūmai, stovintys sodybos viduryje. Manoma, jog dvaro rūmai buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Dvaro rūmai – didingas pastatas, turintis vieną ypatybę, kuri išskiria jį iš kitų Lietuvos dvarų – tai unikalus Lietuvoje trijų portikų panaudojimas rūmų pastate: šešių kolonų – pagrindinio fasado centre ir dar dviejų keturkolonių iš abiejų pusių. Tokiam architektūriniam sprendimui būtų sunku surasti analogą Lietuvoje. Rūmų architektas nežinomas, tačiau atsižvelgiant į tuometinius dvaro savininkus, spėjama, kad veikiausiai tai buvo specialiai iš Vokietijos ar Latvijos kviestas architektas.

Pakruojo dvaro rūmai vis dar restauruojami, tačiau juose jau įrengtos pokylių salės, terasos, balkonai. 

Parkas

 

Peizažinis dvaro parkas, kurio struktūra išlikusi iki šių dienų, buvo užveistas 1850 – 1860 m. Iš vienos pusės natūralią teritorijos ribą sudaro užtvenktos Kruojos upės juosta, o iš kitos pusės teritorija aptverta lauko akmenų tvora. Pagal to meto anglišką parkų formavimo schemą pirmenybė buvo teikiama natūraliai gamtai ir natūralumo imitavimui. Parke auga apie 26 pavadinimų medžių, tarp jų dar prieš kelis šimtus metų atvežti ir pasodinti rečiausi augalai iš įvairių pasaulio kraštų.

Priešais centrinius dvaro rūmus yra didelė veja, kurios pakraščiais einantys takai gale subėga į vieną, šiaurinės dvaro teritorijos dalies link vedantį taką, kuris baigiasi įspūdingais metalo vartais, skiriančiais dvi funkcines dvaro teritorijos dalis – pietinę ir šiaurinę. Augalinių ir heraldinių motyvų kaliniais puošti vartai, kuriais dvaro savininkas labai didžiavosi, buvo įsigyti Rygoje vykusioje parodoje.

Arkinis tiltas

 

Dvaro sodybos ansamblį puošia prieš keletą metų restauruotas unikalus arkinis tiltas per Kruojos upę. Tokio stiliaus tiltų Europoje yra tiktai du. Šis tiltas yra vienintelis Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo statinys iš dolomito. Tai viena tinkamiausių vietų romantiškiems pasivaikščiojimams ar patogiam pasėdėjimui su meškere.

Malūnininko namas

 

Vėlyvojo klasicizmo bruožų išsaugojęs malūnininko namas pastatytas XIX a. I pusėje prie Kruojos upės, šiaurinėje dvaro ansamblio dalyje. Savo dydžiu ir necharakteringa dvišlaite stogo forma  pastatas išsiskiria iš kitų dvaro šiaurinės dalies pastatų ansamblio. Rekonstruotame malūnininko name veikia viešbutis „Stadala“.

Vandens malūnas

 

Pakruojo dvaro sodybos vandens malūnas – unikalus, vienintelis  tokio vėlyvojo klasicizmo architektūrinio sprendimo ir puošnių klasikinių formų malūnas Lietuvoje, stovintis šiaurinėje ansamblio dalyje, prie Kruojos upės. Jis buvo pastatytas 1823 m. Vandens malūną sudaro du dviejų aukštų stačiakampio formos nevienodo ilgio lygiagretūs korpusai, sujungti fasadine siena.

Rekonstruotame vandens malūne įrengtos pobūvių, konferencijų salės.

Vėjo malūnas

 

Lietuvoje pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti XIV a. Baltijos pajūryje. XIX a. pradžioje vėjo malūnai plačiai paplito po visą Lietuvą, O daugiausia vėjo malūnų buvo pastatyta vidurio Lietuvoje – Panevėžio, Šiaulių, Naumiesčio, Vilkaviškio apskrityse.

 

XIX a. II pusėje Lietuvoje veikė apie 200, o 1921 m. – jau apie 1000 vėjo malūnų.Vėjo malūnai buvo statomi lygumose, kur vyrauja tolygūs, nesūkuriuoti vėjai. Raižytoje vietovėje vėjo malūnų statybos aikštelės buvo parenkamos ant kylančių kalvų. Žiūrėta, kad šių statinių neužstotų pavieniai medžiai, miškas ir trobesiai.

 

Nuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, o nuo X a. rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Seniausi malimo renginiai – trinamosios ir sukamosios akmeninės girnos – buvo varomos žmogaus raumenų jėga. Trinamosios girnos buvo naudojamos priešistoriniais laikais, iki mūsų dienų jų išliko nedaug, jos minimos mituose, legendose ir padavimuose. Rankinės girnos, seniausias ir pagrindinis malimo įrenginys, etruskų vartotas jau 500 m. pr. Kr., o Vakarų Europoje tokie malūnai atsirado pirmaisiais mūsų eros amžiais. Girnapuses kaldavo tie patys meistrai, kurie gamindavo paminklus. Yra išlikęs pasakojimas apie įdomų paprotį ir tikėjimą, susijusį su girnų kalimu. Girnų kalimo meistras (girnagraužis), saulei dar nepatekėjus, prišliauždavo prie akmens, iš kurio buvo numatęs kalti girnapusę, ir suduodavo į jį plaktuku, t.y. jį užmušdavo. Tai labai seno tikėjimo liekana, kai žmogus įsivaizdavo, jog ir akmuo gyvas. Tada jau buvo galima apie jį nukasti žemes ir pradėti kalti.

 

Malimas buvo vienas sunkesnių, monotoniškų ir įprastų namų ruošos darbų. Maldavo moterys ir vyrai paprastai anksti rytą. Daugiau kaip tris tūkstančius metų vėjo malūnai yra ištikimi ir nepakeičiami žemdirbio draugai. Istoriniai šaltiniai tvirtina, jog pirmieji vėjo malūnai atsirado Kinijoje. Tokių senovinio tipo malūnų lig šiol yra Kinijoje ir kitose Azijos šalyse. Pirmuosius horizontalios ašies vėjo malūnus egiptiečiai pastatė maždaug 400 metų prieš Kristų. Europoje tokie vėjo malūnai atsirado visu tūkstančiu metų vėliau. Pirmasis malūnas Galijoje buvo pastatytas apie 500 metus, Didžiojoje Britanijoje 838 metais. Vokietijoje jų būta VIII-IX amžiuje, Skandinavijoje, Lenkijoje pradėta statyti XII amžiuje Seniausieji Europos vėjo malūnų atvaizdai yra išlikę iš XII amžiaus.

 

Malūnuose pradėta malti nuo XIII a. grūdus malė duonai kepti, gyvuliams šerti, gamino kruopas. Iki XIX a. vid. statyti verslinius malūnus turėjo teisę tik feodalai. Iš malūnų jie gaudavo didelį pelną. Po baudžiavos panaikinimo (1861 m.) jau ir valstiečiai galėjo statytis malūnus. Tuo metu ypač paplito vėjo malūnai Šiaulių, Skuodo, Joniškio rajonuose. 1891 m. Lietuvoje buvo 161 vėjo malūnas. XIX a. pab. vėjo malūnai sudarė 54%, o vandens – 43% visų malūnų Lietuvoje. XX a. pradžioje vėjo ir vandens malūnų statybos laikotarpis baigėsi. Malūnų, priklausomų nuo gamtinių sąlygų, statyti nebeapsimokėjo.

 

Apie malūnus yra sukurta daug žodinės tautosakos – padavimų, pasakų, legendų.

Vaizdingi lietuviški frazeologizmai apie malūną:

  • „Kaip vėjinis malūnas“ (apie labai šnekų);
  • „Pro malūną eiti“(būti kvailam);
  • „Į malūną nuvažiuoti su ropėmis“ (nusišnekėti);
  • „Kaip į malūną su burokais“ (apie nusišnekantį);
  • „Vandenį lieti ant malūno“ (palaikyti);
  • „Kovok su vėjo malūnais“ (su įsivaizduotais priešais).

Malūną savitai apibūdina ir šios lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai:

  • „Malūne buvęs, neišeisi neišsimiltavęs“;
  • „Tegu į malūną kiekvienas neša savo maišą“;
  • „Ant malūno kalno sausa kaip ant delno“;
  • „Jei sukasi malūnas, sotus bus valstiečio kūnas“;
  • „Mala liežuviu kaip malūno sparnais“;
  • „Sunkios girnos plonai mala“.

Plačios malūnininkų rankovės yra susijusios su patarlėmis:

  • „Kunigo gaspadinė bei malūnininko kiaulė niekada bado nemato“;
  • „Gera gyventi, kaip malūnininko kiaulei“;
  • „Riebi, kaip malūnininko karvė“.

 

Malūnininkas, pakėlęs rankas, neva patikrindavo, ar į maišus byrantys miltai gerai sumalti, ir taip prisiberdavo jų į plačias rankoves. Tarsi nusipurtydamas rankas, miltus iš rankovių išberdavo. Per dieną tiek daug susirinkdavo, kad juos sušlavus malūnininko kiaulės ar karvė nebadaudavo. Su malūnais yra susieta nemažai atsitikimų, prietarų, simbolių. Suvalkiečiai žinojo, kad jei sparnai stovi kryžiumi, į malūną negalima važiuoti. Jei sparnai sustoję X pozicijoje, galima važiuoti. Gerai turėdavo sutarti ant vienos upės veikiančių malūnų savininkai. Susipykus su aukščiau įsikūrusio malūno šeimininku, naktį jis galėdavo atverti sklendes ir užtvindyti kaimyną.

 

Pasaulį galima įsivaizduoti kaip didelį malūną. Jis, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Ir tai simboliška, juk vėjo malūnai, kaip įprasta, turi keturis sparnus, o tai keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai. Yra keturi vėjai – kaip keturios pasaulio kryptys. Vėjo malūnui galima priskirti šias žemėje egzistuojančias laiko ir judėjimo savybes.

 

Šiaurinėje dvaro ansamblio dalyje 1823m. pastatytas vėjo malūnas gerai matomas nuo Linkuvos kelio. Malūnas išsiskiria iš kitų dvaro pastatų vertikaliu siluetu ir yra labai svarbus orientyras dvaro sodyboje. Dvaro vėjo malūnas yra apskrito plano, vertikalaus į viršų siaurėjančio tūrio. Pamatai ir sienos mūrytos iš lauko riedulių. Fasadus puošia tamsios skaldos kamša, originalūs vietinės medžiagos – dolomitų – angokraščiai.

 

Po antrojo pasaulinio karo vėjo malūnas buvo pritaikytas siloso bokštui, vėliau – cemento sandėliui. Angos buvo užmūrytos, sienos iš vidaus apmūrytos, nugriautas vienas aukštas, uždėtas naujas stogas. Šiuo metu atkurtame vėjo malūne veikia ekspozicija.

 

Dvaro pastatų rekonstrukcija įvyko pagal projektą „Didžiausio Lietuvoje Pakruojo dvaro pritaikymas daugiafunkcinio viešojo turizmo reikmėms“.